Onigiri, kaip ir patys ryžiai, jau šimtmečius siejami su tradicine japonų virtuve. Kai kuriuose šaltiniuose pirmieji jų pėdsakai siekia III a. pr. m. e., Yayoi epochą, kai iš lipnių ryžių buvo gaminami paprasti kepti rutuliukai. XI mūsų eros amžiuje ryžių užkandžiai, vadinami tonjiki, buvo vartojami iškylose, o Kamakuros epochoje samurajai karo žygių metu patiekdavo ryžių rutuliukus, įdarytus umeboši arba marinuotomis japoniškomis slyvomis. Tačiau dabartinę formą ir išvaizdą onigirizys įgavo tik Edo laikotarpiu (1603–1868 m.), kai ant baltų ryžių rutuliukų atsirado tamsi nori dumblių juostelė, kad užkandį būtų lengviau suimti pirštais. Dėl savo praktiškos formos įdaryti onigiri tinka kaip maistingas ir patogus maistas keliaujant ar dirbant. Kartu jie leidžia taupiai naudoti likusius ryžius, kurių šviežumą saugo į patiekalą įdėta druska.
Didžiausia onigiri recepto paslaptis – tinkamai išvirti, lipnūs ryžiai, geriausia trumpagrūdžiai arba vidutinio grūdėtumo. Nuo jų konsistencijos priklauso galutinė užkandžių forma ir patvarumas, todėl verta skirti laiko ir dėmesio tinkamam jų paruošimui. Ryžius 2–3 kartus perplaukite vėsiu vandeniu, kol per sietelį bėgantis vanduo nebebus drumstas, tada mirkykite apie 30–60 minučių. Virimui geriausia naudoti puodą storu dugnu, kuris neleis grūdams prilipti ilgai verdant mažame vandens kiekyje. Vandens lygis neturėtų būti aukščiau nei maždaug 1,5 cm virš ryžių paviršiaus. Išvirę ryžiai turėtų būti verdami apie 20 minučių, o po to paliekami uždengti, kol vanduo visiškai susigers. Kad nepažeistumėte grūdų, maišant naudojami mediniai šaukštai, kuriais reikėtų švelniai „perkošti“ atvėsusius ryžius. Siekiant sustiprinti onigiri skonį ir dar labiau apsaugoti patiekalo šviežumą, lipnų mišinį reikėtų pagardinti ryžių acto, cukraus ir druskos prieskoniais. Kai kuriuose onigiri variantuose į ryžius dedama virtų sojų pupelių, azuki pupelių arba bambukų ūglių, pavyzdžiui, siekiant paįvairinti patiekalo skonį ir tekstūrą. Vietoj baltųjų ryžių galima naudoti ruduosius ryžius, kurie suteikia rutuliukams šiek tiek riešutų skonio.
Ryžių mišinys yra onigiri pagrindas ir vienintelis privalomas ingredientas. Visa kita, t. y. maistingųjų rutuliukų įdaras, iš tikrųjų priklauso nuo virėjo pageidavimų ir fantazijos. Tipiškiausi įdarai yra marinuoti saldūs ir sūrūs japoniški umeboši, kepta lašiša, menkė ir šviežias arba džiovintas tunas. Tačiau onigirim taip pat gali būti įdaryti keptomis ar marinuotomis daržovėmis, mėsa ar kepintomis jūros gėrybėmis. Prabangus patiekalas gali būti įdarytas ikrais, tačiau kasdieniam užkandžiui tinka ir keptas kiaušinis. Kaip ir suši atveju, šiuolaikinės vakarietiškos šio japoniško skanėsto variacijos apima saldžius onigiri su vaisiais arba šokoladu. Ant ryžių porcijos, suplotos ant delno, dėkite įdarų ir švelniai uždarykite ryžių rutuliuką. Jį galima suformuoti kaip suplotą kūgį ar cilindrą. Galiausiai prie tradicinio onigiri priklijuojama nedidelė nori dumblių juostelė – praktiškas užkandžio „laikiklis“.
Patogiais onigiri galima mėgautis beveik bet kada ir bet kur. Puošniai dekoruoti jie dažnai būna bento ¬ „pietų dėžutės“, kurią japonų vaikai pasiima su savimi į mokyklą, sudedamoji dalis. Jie puikiai tinka kaip maistingas užkandis darbe arba keliaujant. Jie skanūs ir šalti, ir karšti, pavyzdžiui, pašildyti mikrobangų krosnelėje. Su kuo valgyti onigiri? Jei valgoma ramesnėje namų aplinkoje, juos galima patiekti kartu su miso sojos pupelių pastos sriuba arba puodeliu tradicinės žaliosios arbatos.
Tikro onigiri skonį galite suprasti paragavę ryžių rutuliukų, kurie parduodami beveik visuose Japonijos miestuose kaip tipiškas užkandis užimtiems žmonėms. Tačiau, kitaip nei vakarietiškas greitasis maistas, jie yra turtingas maistingųjų medžiagų šaltinis ir veiksmingai malšina alkį dienos metu. Dėl nesudėtingos sudėties ir galimybės keisti receptą juos galima lengvai pasigaminti ir patiems, naudojant Lietuvoje turimus ingredientus. Onigiri yra rytietiška europietiškų sumuštinių alternatyva, todėl tinka ir kaip praktiška išsinešimui, ir kaip įdomus vakarėlio meniu elementas.